- sužvingti
- sužvìngti intr. Rtr, DŽ, NdŽ, Bgt, Nm, Antš, Plt; S.Dauk, N, K.Būg, ŠT389 imti žvengti, sužvengti: Sužvìngo jo arklys, o kumelė žvengia J. Oi, kad sužvìngo [arklys], eina, net žemė dreba Žl. Kumeliukas sužvingo ir pabėgo į šalį J.Ap. Tą valandą sužvingo pas trobą arklys LzP. Sužvingo arklys, pakėlęs galvą, ir žaliūkuotomis lūpomis palaižė savo valdovo žandą A.Vaičiul. Sužvingo kumelėlė, ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą BsPII173(Ukm). Šėkelis pavyto, žirgelis sužvìngo (d.) Gl. Ko sužvìngai, mano žirgužėli? JV502. O kaip prijojau prie uošvelės dvarelio, garsiai sužvìngo juodbėris žirgužėlis JD235. Kad atjojau pas vartelius, žirgelis sužvingo D71. Pro vartužius išjojant, žirgužis sužvingo RD66. ^ Sužvingo žirgas ant aukšto kalno – geležinė galva, plieninis liežuvis (varpas) LTR. Sužvìngo žvingutis ant aukšto kalno su cidabro galva, su kanapių uodega (varpas) Ar. 2. garsiai nusijuokti: Tas šiaučius grybšt už blauzdą, ši (mergina) sužvìngo Nt. | Priemenėje linksma armonika sužvingo P.Trein. \ žvingti; atžvingti; pažvingti; pražvingti; prižvingti; sužvingti; užžvingti
Dictionary of the Lithuanian Language.